Nors induktoriaus gamybos metodai skiriasi priklausomai nuo konstrukcijos tipo ir taikymo, bendras procesas paprastai apima apviją ir formavimą, šerdies surinkimą, izoliacijos apdorojimą ir galutinį kapsuliavimą bei bandymus.
Labiausiai paplitęs būdas yra vielinių{0}}apvijų induktorių gamyba. Pirma, varinė arba aliuminio viela parenkama pagal projektavimo specifikacijas. Tada automatinė vyniojimo mašina tolygiai suvynioja vielą ant ritės arba šerdies, tiksliai valdydama apsisukimų skaičių, tarpus ir sluoksnius, kad užtikrintų, jog induktyvumo ir srovės valdymo galimybės atitinka projektinius tikslus. Užbaigus apviją, ritė pritvirtinama, kad būtų išvengta atsipalaidavimo ar deformacijos.
Toliau seka šerdies surinkimas ir izoliacijos apdorojimas. Atsižvelgiant į induktoriaus tipą, apvija surenkama iš šerdies-, pvz., geležies miltelių, ferito arba amorfinio lydinio-, ir izoliuojama. Izoliacijos metodai apima izoliacinį laką, apvyniojimą juostele arba vakuuminį impregnavimą, kad būtų padidintas atsparumas įtampai ir atsparumas drėgmei. Tinkamumo tarp šerdies ir apvijos tikslumas tiesiogiai veikia induktoriaus nuostolius ir stabilumą.
Induktyvumo ritės paprastai yra apsaugotos plastikine kapsule, epoksidine derva arba metaliniu korpusu, siekiant pagerinti mechaninį stiprumą ir šilumos išsklaidymą. Po inkapsuliavimo komponentai išbandomi dėl induktyvumo, nuolatinės srovės varžos, atsparumo įtampai ir temperatūros kilimo, kad būtų užtikrintas stabilus ir patikimas veikimas įvairiomis darbo sąlygomis. Visas šis gamybos procesas lemia induktoriaus veikimo pastovumą ir tarnavimo laiką.
