Pagrindinė induktoriaus savybė yra jo pasipriešinimas srovės pokyčiams. Kai srovė teka per induktorių, susidaro magnetinis laukas; keičiantis srovei, magnetinis laukas atitinkamai svyruoja, sukeldamas prieš-elektrovaros jėgą (atgal-EMF), kuri priešinasi staigiems srovės pokyčiams. Vadinasi, induktorius veiksmingai veikia kaip trumpasis jungimas nuolatinės srovės grandinėje (pasiekus pastovią -būseną sukuria nereikšmingą varžą), o kintamosios srovės grandinėje jo varža didėja didėjant dažniui.
Induktoriai turi galimybę kaupti ir išleisti energiją. Srovei kylant, induktorius elektros energiją paverčia sukaupta magnetine energija; krentant srovei, ji tą magnetinę energiją išleidžia atgal į grandinę. Dėl šios „energijos buferio“ galimybės induktoriai tampa gyvybiškai svarbiais komponentais tokiose programose kaip perjungimo maitinimo šaltiniai, srovės išlyginimas ir filtravimo grandinės.
Induktoriai taip pat turi priklausomybę nuo dažnio ir specifines fazės charakteristikas. Kintamosios srovės grandinėse įtampa per induktorių nukreipia srovę maždaug 90 laipsnių -faziniu ryšiu, kuris yra labai svarbus rezonansinėse grandinėse ir signalų apdorojimo sistemose. Be to, induktoriaus veikimui įtakos turi pagrindinės medžiagos ir fizinė struktūra; induktyvumo vertės gali šiek tiek skirtis, atsižvelgiant į srovės, temperatūros ir dažnio{4}}veiksnius, į kuriuos reikia atidžiai atsižvelgti kuriant schemą.
