Ankstyvieji elektromagnetinės indukcijos principai suteikė teorinį pagrindą efektyviam elektros energijos perdavimui. Remdamiesi šiais principais, ankstyvieji inžinieriai eksperimentavo su ritėmis ir geležinėmis šerdies struktūromis, kad transformuotų kintamąją srovę (AC) tarp skirtingų įtampos lygių, siekdami sumažinti energijos nuostolius perduodant ilgą{2} atstumą. Nors ankstyvieji transformatorių projektai buvo paprasti ir riboto efektyvumo, jie parodė, kad įmanoma pakeisti įtampos lygius naudojant elektromagnetinę indukciją.
Kintamosios srovės sistemoms tapus pramonės standartu, transformatorių technologija sparčiai tobulėjo. Geležinės-šerdies konstrukcijos išsivystė nuo atviros-magnetinės{3}}grandinės iki uždaros-magnetinės{5}}grandinės, o patobulinus apvijų izoliaciją ir gamybos procesus, žymiai padidėjo efektyvumas ir patikimumas. Per šį laikotarpį transformatoriai buvo plačiai naudojami elektrinėse, perdavimo linijose ir skirstomuosiuose tinkluose, tapdami nepakeičiamais pagrindiniais elektros energijos sistemų komponentais. Atsiradus itin-aukštos-įtampos perdavimui ir išmaniesiems tinklams, šiuolaikiniai transformatoriai peržengė aukšto efektyvumo ir mažų nuostolių tikslus, įtraukdami išmaniojo stebėjimo, automatinio įtampos reguliavimo ir nuotolinės apsaugos galimybes, taip vaidindami vis stabilesnį ir svarbesnį vaidmenį energijos sistemose.
